Manoma, kad taro kortos buvo sugalvotos Prancūzijoje XIV a., valdant Karoliui VI. Pirmosios kortos buvo puošiamos auksiniais ar spalvotais ženklais, o kortų paveikslėliuose buvo vaizduojami karališkosios šeimos nariai. Kortų paskirtis paprasta - paįvairinti karaliaus laisvalaikį. Kadangi kortos buvo labai brangios, jomis burdavosi tik karaliai ir turtingi žmonės. Kortoms būdavo suteikiamos įvairios prasmės, o visa magija ir įdomumas buvo patikėti paprastai atsitiktinumo galiai. Vėliau taro kortų būrimas paplito vidutiniame ir skurdžiausiuose sluoksniuose, kai žmonių smalsumą tenkinti pradėjo klajokliai romai - čigonai. Tai buvo jų vienas pagrindinių būdų lengvai prisidurti pinigų pragyvenimui. Kadangi jie buvo klajokliai, vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo, didelės moralinės atsakomybės nejausdami, nevengdavo pasakojimų pagražinti, kad žmonėms įtiktų ar juos įbaugintų. Laikui bėgant būrimas kortomis evoliucionavo: buvo bandyta uždrausti būrimus, vėliau buvo leista burtis tik per Kalėdas, bet galiausiai taro kortos tapo populiarios, standartizuotos ir visiems prieinamos, kai prancūzas Elifas Levi sudarė Taro didžiuosius arkanus remdamasis 22 hebrajų abėcėlės raidėmis, naudojamomis Kabaloje bei Sefirų medžio schema, kitaip vadinama gyvybės medžiu (Etz Hayim). Taip pat yra taro kortų rūšių, siejamų su graikų, romėnų, egiptiečių mitologija, pagonybe. Pvz. yra kortų, kur vaizduojami paukščiai, žvėrys, mitologinės būtybės ir t.t. Šiais laikais, kai kurie kūrybingi menininkai sukuria savo taro kortų interpretacijas.