Kaip man gaila, kad gėlės nuvysta,
  Kai išeina gražuolė jaunystė.
  Kaip man gaila, kad žvakės užgęsta,
  Kai gyvenimas ašaroj skęsta..
  Bet likimas Tau kelią nulėmęs
  Stovi dvasios lobiu pasirėmęs,
  O tie, laimės mažos pavydėję,
  Jau išėjo tuštybių alėjom..
  Už stiprybę, už viltį, už tiesą —
  Su Tavim likę — ranką Tau tiesiam!