valentino dienos
Ji mylėjo sniegą. Jis jo nekentė. Ji vis dar tikėjo pasakomis. Jis buvo pesimistas. Ji dievino dangų.
Jis sakė,kad tai banalu. Ji nuolat šypsojosi. Jis tai laikė navumu. Jai patikdavo sedėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes. Jis mieliau žiūrėjo į TV ekraną. Jis jai buvo viskas. Ji jam parasta lėlė. Ji manė,kad jis tas kurio jai reikia. Jis laikė ją maža mergaite. Ji liūdėjo. Jis ironiškai šypsojosi.
Ji verkė. Jis tylėjo. Ji kentėjo. Jis į tai nekreipė dėmesio. Ji pavargo ir panoro pasikeisti. Jis manė,kad ji tam per silpna. Ji vis tolo nuo jo. Jis to nematė. Ji beveik pamiršo jo vardą. Jis vis dažniau galvodavo apie ją. Ji pasikeitė. Ji pamiršo šaltą sniegą. Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nesvajoja,nes jis sakė,kad tai vaikiška. Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų,nes jis dabar bespalvis. Ji nustojo juoktis. Ji tapo tokia,kokios norėjo jis. Bet jis pasigedo tos mažos mergaitės su spindinčia šypsenair mylinčiomis akimis. Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu. Jis suprato,kad ji jam pati svarbiausia. Jis norėtų ją susigrąžinti. Bet ji nebetiki meile... (Ritūty)
