“
Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapną akių melynų -
Menesienų sidabro prisemta
Meilė sauganti langą menų ?
Ir visur aš matau šita langą
Užsimerkiu - sužiura jinai
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.