“
Tas nerimastingas vėjo gūsis-
Pakėlė mane, nepaleis niekada.
Ištrūkti iš jo nesinori staiga,
Jaučiu, kad jis nori taip pat likt drauge.
Pakėlė mane stiprūs vėjo sparnai:
Ir skrieju dangum-taip aukštai, taip lengvai..
Jei kas pabandys iš jo glėbio atimt
Lai žino, kad tai nepadės man nurimt.
Su vėju aš mėgstu pažaisti basa
Kai lekia pro šalį marga vasara.
Skrendu aš su jais ir staiga suprantu-
Kaip gera, kad judu abu aš turiu.