“
Bėga metai, kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.
Ir žvelgi Tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.
Gal vien šito žmogui užtenka,
Kad į ateitį žvelgtų ramus?..