Bėga metai, kaip paukščiai pro šalį.
  Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
  Tik širdis patikėti negali,
  Kad taip greit jie galėjo praeit.
  Ir žvelgi Tu su nuostaba kartais
  Į suaugusius savo vaikus.
  Negali patikėti, kad skamba
  Anūkėlės balselis švelnus.
  Gal vien šito žmogui užtenka,
  Kad į ateitį žvelgtų ramus?..