“
Man duoki Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg duoną, kurią duodavai kasdien.
Gyvenimui nubraukus ašarėlę
Už mus visus viena gali kentėt:
Už alkaną, sušalusį benamį,
Už vaiką pasiklydusį lemty,
Už svetimą užėjusį bedalį
Tu motiniškai kančią sau imi.
Tu duodi Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg dalį man išmeldus iš dangaus, —
Palaimintąjį Dievo trupinėlį
Dėl vaiko, dėl brangiausio Tau žmogaus.
Maldos pilnoj širdy talpintum žemę —
Pasaulį apkabintum Tu viena …
Ir Kūčių vakarais Tau širdį gelia,
Už tuos vaikus, kurių nėra šalia.