“
Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę -
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;
Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.
Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:
Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.
(V. Mačernis)