“
Medžių lapai kaip varis paraudo,
visos gervės įšskrido toli,
Išsiskyrėm...Ir nieko apkaltint
negaliu aš,ir tu negali...
Išsiskyrėm...Pasakėm neverta to gailėt kas atgal nepareis,
o vis tiek man sapnuosis ne karta
menesienoj bendri vakarai.
štai dabar sunkus debesys plaukia
atsisėdus prie lango liudžiu,
o atrodo matau tavo plaukus, tavo sodrų balsą girdžiu...
Ir man norys mokytis, įdėti visą širdį į mokslo dienas
vien dėl to, kad tu negailėtum, jog dar taip neseniai mylėjai mane!