“
Nebėr many daugiau aistros,
Nebėr troškimo, skausmo, baimės.
Nebėr nei džiaugsmo šilumos,
Nei rausvo atspindžio nebėr ant tavo veido.
Ir skaudančios širdies tarytum nejaučiu.
Gal jos taip pat nebėr.
Gal sudegė ir pelenais pavirto.
Nuo tos ugnies, tavų akių..
Nebėr daugiau nei ko ieškot, nei klaust.
Man žemė pamotė pikta.
Svajonės pelenais pavirto,
O laimė taip toli, kaip tolimas dangus..