Negrąžink man išmėtyto laiko,
Išbarstytų dienų negrąžink.
Tik, maldauju, į ateitį einant,
Paskutinės vilties neatimk.
Nebevaikščiok keliais praradimų,
Neberink sudaužytos širdies,
Tai, kas liko paliki likimui
Gal kiti ją surinkti padės.
Ji nėra iš trapaus porceliano,
Gal visas suklijuosiu šukes.
Ji stipresnė, nei daugelis mano
Tiktai tu atitrauki rankas.
Negrąžinki išvogto gyvenimo,
Eik savų paklydimų takais
Ir paliki man pasaką menamą
Kažkada išrašytais vardais.
Aš iškeisiu ramybę į vėtrą,
Kad ir vėl sualsuotų širdis
Ir, atvedusi audrą į giedrą
Išmazgot paprašysiu grindis,
Kad jose nebeliktų tiek purvo,
To murzino šleifo kaltės.
Aš išsižadu šiandien prieš Dievą
Sumaitotos savos praeities.
O išėjus, po trupinį rinksiu,
Į mozaiką sudėsiu dalis,
Jei reikės, net svetur pasiliksiu,
Tik tegul atsigauna širdis.