“
Raudona rožę man nuskynei
Su žeidžiančiais, aštriais dygliais.
O tavo akys, gražios, gilios
Spindėjo meile ir jausmais..
Tu būrei man laukų ramunėm
Ir skynei jų baltus žiedus..
Ir mirgant žvagždėms, mėnesienoj
Nubarstei žiedlapiais takus.
Tu švelniai glostei mano plaukus.
Bučiavai lūpas ir akis..
Tik mano siela šaukte šaukė
Tai ne mielasis, tai ne jis.
Ne šitų rankų aš ilgėjaus,
Ne šitų lupu ir akių,
Ne tavo vardą nešė vėjas
Virš rudenėjančių laukų.
Likimo vingiuose paklydę
Mudu klajojame vieni..
Raudona rožė greit nuvyto,
Nubiro žiedlapiai rausvi..