Valentino dienos. 11 puslapis

Kas jaučia meilę, o kas ne!
Priprask, pasaulyje jau taip yra,
Kad žmogų nugali aistra,
Bet jei jo meilė amžina,
Nenugalės jos niekas, niekada!

Ji mylėjo sniegą. Jis jo nekentė. Ji vis dar tikėjo pasakomis. Jis buvo pesimistas. Ji dievino dangų.

Nenoriu tavęs grožiu sužavėti.
Nenoriu, kad dėl to mylėtum tu mane.
Aš noriu, kad mane pamačius(tęs)
Pajustum meilę mano akyse.

Su baltom pūkinėm šlepetėm.. Su per žemę šluojančia barzda.. Tau nykštukas sapną neša.. Ir bučiuką nuo manęs..

Leisk tylėti - nieko neklausk,
Leisk žiūrėti - neužsimerk,
Leisk bučiuoti - atsakyk tuo pačiu..
Leisk mylėti - nepaleisk niekada!

Labiau už viską brangink Tau skiriamą Meilę. Ji išliks dar ilgai po to, kai ištirps Tavo auksas ir sveikata.

Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė.

Negaliu daugiau aš slėpti tų jausmų, kurių nesugebu valdyti, norisi pamiršti viską, kas galėtų priminti JĮ! Nekęsti šios meilės irgi norėčiau, bet ar sugebečiau?

Kartais noriu pabėgti mintimis pas tave.. kartais noriu tyliai, bet kad visas pasaulis išgirstų pasakyti - MYLIU TAVE.. kartais noriu išgirsti tave.. bet visada noriu, kad amžinai būtum šalia..

Geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti.

Atmink, kad laužas dega tik tada kai juo rūpinamasi, kai į laužą dedamos malkos, pučiamas oras.. Uždegtas laužas gali neužgesti visą amžinybę, jei prie jo budėsi ir visada jį pakurstysi.. todėl..

Duodu aš tau šias gėles,
Prašau jas priimti:
Jos tave išmokins,
Kaip mane reikės atminti.

Kiek kartų mes buvom laimingi,
Tiesėm rankas į šviečiančią saulę.
Į dangų su šypsena žvelgėm
Ir rankas suglaudę laikėm.

Tos ilgos naktys be mėnulio,
Padangėj pilna debesų
Ir niekada aš netikėjau,
Kad be tavęs man bus sunku.

Tikra meilė trunka ištisą amžinybę..
Ar aš galiu pasiekti žvaigždę? Žengti debesim?
Ar tai bent kiek prilygsta tai akimirkai, kai tu šalia?

Kai mamytė bara,
Tu ant jos nepyk,
Kai berniukas pabučiuos -
Niekam nesakyk.

Kai akys spindėjo,kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių būčinių,
Buvai Tu šalia- nuostabiausia pasauly,
Aš tuom patikėt ligi šiol negaliu :*

Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus...

Šis žmogus vertas susimastymo.. Nesakau, kad nerealus, juk mes visi realūs.. Nesakau, kad fainas, per banalu.. Bet galiu pasakyti, kad tokių žmonių kaip jis randama retai..

Ateik, kai aš tave pakviesiu..
Ateik, kai aš viena tamsoj liūdėsiu..
Priglausk mane šiltam gleby..
Ir niekad nepaleisk..