“
Taip ramu ir taip gera pabūti su juo,
Įsileidau aš jį ir užmigom drauge.
Į langą tąsyk beldės tyla,
Plunksna ant žemės krenta žaibo trenksmu.
Tyliai, bet aiškiai kalba tamsa,
Širdis, girdžiu, mano vis dar gyva.
Taip ramu ir taip gera pabūti kartu,
Tu nežinojai, be tavęs man sunku.
Norėčiau išgirsti, kuo tu vardu?
Beje, tu tyla, kuri pabunda nakčia.
Susitiksim ir vėl, išsiskirsim ryte,
Bet kai nekalbėsiu, tu būsi šalia..